BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

24 heures du Mans - 24 valandų Le Mano lenktynės

Le Mane kasmet vykstančios ir parą trunkančios lentynės - vienas iš įspūdingiausių ir didžiausių autosporto renginių pasaulyje. Jį galima būtų statyti šalia tokių tradicijomis apipintų lenktynių kaip Indy500 ar Monako GP. Negailestingas tiek technikai, tiek lenktynininkams šis renginys kasmet sutraukia daugybę žmonių ir net iš dalies leidžia pajusti senojo autosporto dvasią: nors griovius jau seniai pakeitė saugos zonos, iki šiol neapšviesta siaura važiuojamoji kelio dalis primena, kad kiekvienas posūkis gali reikšti lenktynių pabaigą.

Aš pats šiomis lenktynėmis susidomėjau pernai. Esu gan rimtas autosporto fanas, tačiau šių varžybų transliacija man buvo naujiena. Šiemet ir vėl stebėjau šį renginį, kaip ir klasikinių Le Mano automobilių varžybas prieš renginio startą. Kilo idėja pasidomėti jų kilme. Savo atradimais čia ir pasidalinsiu.

Le Mano varžybų istorija prasideda 1923 metais. Iš pradžių buvo planuotas trejų metų čempionatas, kuriame būtų sumuojami trejų lenktynių rezultatai. Gamintojai taip turėjo būti skatinami sukurti patikimesnius, greitesnius ir taupesnius automobilius - šios trys savybės iki šiol yra svarbiausi Le Mano ištvermės varžybų veiksniai. Veiksmas vyko šalia Le Mano miesto esančiuose viešuose keliuose. Ilgainiui trejų metų čempionato idėja buvo apleista - nugalėtojai buvo apdovanojami kasmet. Šiuo laikotarpiu dominavo prancūzų, italų ir britų gamintojai, tokie kaip Bugatti, Bentley ir Alfa Romeo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, varžybos dežimt metų nevyko (1939-1949).

Po karo atstačius trasą, 1949 metais varžybos buvo atnaujintos. Netrukus jos tapo Pasaulio Sportinių Automobilių čempionato dalimi. Tai pritraukė tokius gamintojus kaip Ferrari, Aston Martin, Mercedes-Benz, Jaguar ir kitų, kurios siuntė net po kelis automobilius varžytis dėl greičiausio ir ištvermingiausio titulo. Deja tokia konkurencija kartais baigdavosi tragedija. Pavyzdžiui 1955 metais Piero Levegh’o vairuojamam automobiliui įlėkus į žiūrovų minią žuvo virš 80 žmonių. Šis incidentas pastūmėjo organizatorius padidinti autosporto saugumą ne tik šioje trasoje, bet ir kituose renginiuose.

Tačiau, nors saugumas buvo sugriežtintas, padidėjo ir automobilių greitis. Perėjimas nuo atvirų klasikinių “roadsterių” prie uždarų bolidų, leido padidinti greitį iki 320 km/h. Šioje eroje, iki pat 1969 metų vis dėl to vyravo perdaryti serijinės gamybos modeliai. Būtent todėl “Ford” su savo GT40 septinto dešimtmečio pabaigoje nugalėjo net keturis kartus iš eilės.

Aštuntasis dešimtmetis į renginį įnešė nemažai permainų. Serijiniai automobiliai iškeliavo į žemesnę klasę, o Le Mane karaliavo specialiai sukurti bolidai. Išaugę greičiai privertė vietoje įprastinės starto procedūros naudoti Indianapolyje įprastą “startą iš eigos”. Bolidai tapo panašūs į šiandieninius modelius. Tai buvo koncepciniai automobiliai sukurti specialiai lenktynėms. 8-9 dešimtmetyje ypač sužibėjo Porsche, laimėjusi net tris kartus. Dar šešis kartus su Porsche laimėjo privatūs dalyviai - Posche sukurti modeliai buvo pakankamai pigūs.

1990 trasoje buvo įvykdyti turbūt didžiausi pakeitimai: ilgiausioje, net 5 km ilgio, Mulsanne tiesiojoje buvo įterpti du viražai. Taip buvo siekiama užkirsti kelią didesniems nei 400 km/h greičiams.

1993 metais žlugus WSC (pasaulio sportinių automobilių čempionatui) Le Mano organizatoriai išsigelbėjimo ieškojo GT serijinių automobilių lenktynėse. Čia, pasinaudojusi skyle taisyklėse, Porsche sugebėjo prakišti savo Dauer 962 automobilį ir paskutinį kartą nugalėti Le Mane. Per serijinių automobilių laikotarpį Le Mane savo superautomobilius sugebėjo prakišti ir tokie gamintojai kaip McLaren, Porsche, Mercedes-Benz, Toyota, Nissan, Panoz, ir Lotus.

Toks taisyklių interpretavimas ilgainiui baigėsi naujos klasės, “Le Mans Prototypes”, atsiradimu 1999 metais. Šių automobilių pajėgumas ir naudojamos technologijos yra lyginami su F-1 bolidų ir tai yra patys greičiausi uždari bolidai. Augantis serijos populiarumas privedė prie vardo skolinimo Amerikoje vykstančiam “American Le Mans Series” čempionatui, kuris yra lyg kvalifikacija komandoms, norinčioms patekti į Le Mano 24 valandų lenktynes.

Deja, tai turėjo ir kitą medalio pusę - išaugę kaštai atbaidė daugybę gamintojų. Aukščiausioje klasėje 2000-2005 metais išskirtinai dominavo Audi. 2005, kai Audi su savo R8 ir jo V8 varikliu jau buvo laimėjusi 5 pergales. 2006  Audi visus nustebino pristačiusi naują dyzelinį R10 TDI prototipą. Nors tai ir nebuvo pirmasis dyzelis, dalyvaujantis Le Mane, R10 TDI buvo pirmasis, kuris nugalėjo.

Šioje eroje buvo ir kitų kuro šaltinių. Peugeot naudojo bioetanolį, nors vėliau taip pat perėjo prie dyzelio. Paskutinius kelis metus kova vyksta tarp Audi ir Peugeot bolidų. Porsche iki šiol išlieka sėkmingiausiu gamintoju su savo 16 pergalių, įskaitant ir septynias iš eilės.

Manau, jog apie technikos inovacijas šnekėti neverta - jų buvo daug, kaip ir visose autosporto serijose.

Tokia yra šio įspūdingą istoriją turinčio lenktynių renginio istoriją. Tikiuosi ką nors sudomino ši rašliava.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras