BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip pabėgti iš Blogas.lt?

Mėsgalis piktas ir nepatenkintas. Ir tuo, ir anuo, ir šiuo. Jis nusprendė, kad tikriausiai dėl to kaltas blogas.lt, kuris jam atrodo vis labiau blogas. Būtent todėl jis pasidalins savo patirtimi, kaip visą savo turtą perkraustyti į kitą blogų fermą.

Otai padaryti nesudėtinga. Einam į:
tavoblogas.blogas.lt/beta/wp-admin/export.php

Eksportuojam ir gaunam failą su visa blogas.lt blogo informacija. Ką daryti toliau? Pasirinkimas nemažas. Aš renkuosi Wordpress.com.

Šituo postu nesakau, kad visi būtinai turi tai padaryti, bet tai yra išeitis visiems, kurie tą nori padaryti.

Rodyk draugams

APŽVALGA - “Elementary OS - Jupiter” - Nekenčiantiems netvarkos

Iš begalės Linux distribucijų, šiandien labiausiai išsiskiria Ubuntu OS bei jos modifikacijos. Elementary OS - būtent tokia ir yra. Ši visiškai jauna distribucija, nuo pat pradžių buvo skelbiama, kaip labai tvarkinga ir minimalistinė, kai tuo tarpu Ubuntu vystėsi vis įspūdingesnio ir efektingesnio veikimo kryptimi. Lygiai, kaip ir Ubuntu, ji turi tiek gerų, tiek blogų savybių. Ši, gan ankstyva, versija tikrai nepasižymi legendiniu Linux stabilumu (nors tuo nepasižymėjo ir Natty). Na bet pirmiau - geri dalykai.

Elementary OS kūrėjai tikriausiai mielai pakartų kiekvieną užkemšantį savo PC darbastalį įvairiomis ikonomis, nuorodomis ir t.t. Tai galima spėti iš fakto, jog vartotojui yra lyg uždedamas apynasris - pagal nutylėjimą, darbastalis yra išjungtas. Nerasit ir nepadėsit nei vienos ikonos. Man, kaip estetui, šis žingsnis neatrodo blogas. Manau jog yra 101 būdas neapsišiukšlinti ir dirbti patogiai - Ubuntu Unity UI yra gan geras pavyzdys. Nors ir ne toks drastiškas kaip Elementary atveju.

Vietoje standartinės Gnome aplinkoje naudojamos apatinės juostos, šį kartą gauname “Docky”. Šis dokas daugeliui Linux vartotojų gali būti ir taip pažįstamas. Viena bėda - pagal nutylėjimą išjungta auto-hide funkcija. Ją įjungti nebūtų sudėtinga, jei kūrėjai nebūtų uždėję apynasrio ir čia: “Docky” nustatymai - paslėpti. Tai iš tiesų nelogiškas žingsnis, juolab kai ekrane vietos jis užima gan daug. Na, gerai, kad atrakinti nustatymus nėra taip jau sudėtinga - per minutę “pagooglinus” galima rasti sprendimą:

Į terminalą nukopijuokite šią eilutę:

gconftool-2 –set “/apps/docky-2/Docky/Items/DockyItem/ShowDockyItem” –type bool “true” (“false” - kad vėl išjungtumėte)

Žinoma, negalima nepagirti Elementary naudojamos temos bei “tapetų” suderinimo. Iš tiesų - geri deriniai dar labiau sustiprina OS “lengvumo” įspūdį. Nors čia galima ir prikibti - viskas čia keistai kai ką primena :). Spėkite ką. Nežinote? Duosiu kelis variantus:

  • Apple
  • Mac OS
  • OSX

Kalbant apie Elementary, būtina paminėti kelias programas sukurtas specialiai šiai distribucijai:

  • Midori (naršyklė). Nors ir nėra sukurta specialiai Elementary, ji - tų pačių kūrėjų darbas. Pakankamai paprasta ir galinga, palaikanti naujausias technologijas. Ar ją verta naudoti vietoje Firefox ar Google Chrome? Ko gero nelabai.
  • Nautilus-elementary failų tvarkytuvė. Nautilus pateikiamas su Ubuntu ar Linux Mint - atrodo gan prastai ir sudėtingai. Nautilus-elementary naikina visus bjaurius nautilus bruožus ir padaro jį mielesnį akiai.

  • Žodynas Lingo - paprastas ir greitas internetinis žodynas.
  • Dexter kontaktų tvarkytuvė.
  • Postler el. pašto programa. Atlieka viską ko reikia gerai pašto programai. Kontaktai naudojami bendrai su Dexter.
  • BeatBox grotuvas. Nors ši versija jo ir nepalaiko, ant Ubuntu jo pradinės versijos atrodo bei veikia - puikiai. Debiutas planuojamas “Elementary OS - Luna” versijoje.
  • Ease prezentacijų rengyklė. Iš tiesų dvejopos mintys apie ją. Ease nepalaiko MS formatų ir net Open Document formatų, tad, kad ir kokia nuostabi ji būtų (nes ji iš tiesų - patogi ir graži programa) teks tenkintis LibreOffice Impress.

Galima paminėti, kad programų rinkinys, lyginant su Ubuntu - labai apkarpytas. LibreOffice - nepridedamas. Vietoje jo pateikiamos kitos alternatyvos, kurios yra lengvesnės ir paprastesnės. Šiaip ar taip visos programos, kaip ir Ubuntu, pasiekiamos per Programų Centrą, taigi jų buvimas ar nebuvimas didelės įtakos nedaro.

Geriausia šios OS savybė - greitis. Ubuntu su kiekviena nauja versija taikosi vis į galingesnius PC - šiuo atžvilgiu ji lygintina su Windows versijomis, kurios kiekviena verčia pirkti naują PC. Elementary veikia akimirksniu. Jokių ilgų apmąstymų, pauzių, užšalimų. O šalia to - mažas resursų suvartojimas. Ubuntu turėjo didelę problemą su energijos suvartojimu (bent mano PC). PC, kuris su Win7 atlaiko 2-4 h veikiant iš baterijos, su Ubuntu vos atlaikydavo 1.5-2h. Elementary, tuo tarpu, puikiai lyginasi su Win7.

Atrodo liko blogoji dalis :D O čia bėda yra kartais pasitaikantys “vabaliukai”. Iš tiesų nieko rimto. Porą kartų nulūžo “Docky” - tam pakanka spausti Alt+F2 ir įvesti “docky“. Kartais į pelę nesureaguoja indikatoriai. Taip ir neradau kaip pakeisti laiką į 24h formatą. Daugelis programų - instaliacijoje nepateiktos - atsiranda tik po atnaujinimo, arba tenka panaršyti po “programų centrą”. Tai smulkmenos - niekas perdaug netrukdo.

Taigi, turime (dar vieną) gan patogią ir paprastą distribuciją skirtą žmonėms, mėgstantiems estetiką. Vargu ar ji kada pasieks Ubuntu populiarumą, bet džiugu, kad turime galimybę rinktis iš tiek daug variantų. Juolab, kai visuose juose naudojami daugmaž tie patys standartai, kas leidžia distribucijų kūrėjams mokytis vieniems iš kitų ir tobulinti savo produktus.

Elementary galite parsisiųsti iš oficialaus tinklapio: http://elementaryos.org/

Rodyk draugams

“1984″ - šiandien?

Jis stebi jus. Dabar. Šią sekundę. Stebi, kaip jūs skaitote šį tekstą. Didysis Brolis jus stebi… Arba bent kontroliuoja.

Kokiame pasaulyje gyvename? Ką žinome apie mus supančius žmones? Kuo tikime? Kas mumis manipuliuoja? Kas yra tikra, o kas - išgalvota?

G. Orwell’o vaizduojamas futuristinis, post-apokaliptinis pasaulis dažniausiai gretinamas su komunistine bei fašistine santvarka. Tačiau jis priverčia susimąstyti ir demokratinės valstybės, esančios demokratinių vertybių besilaikančios sąjungos sudėtyje, gyventoją. Šiuo atveju tai - jūsų nuolankus draugas Mėsgalis.

Mėsgalis skaito apie Ameriką, svajonių šalį, kur visi turtingi, kiekvienas gali užsidirbti milijoną. Jis žiūri ir filmus, kur kiekvienam mokyklos nebaigusiam marozui (Mėsgalis stebisi, kad jie ne juodaodžiai) užtenka pinigų įsigyti Evo ir patiuninguot ją tiek, kad aplenktų Ferrari. Hmmm… Tikrai, kad stebūklų šalis ta Amerika. Turi Amerika ir Juodąjį Brolį Obamą, ir didįjį blogietį Čaringtoną Osamą, ir 300 miljonų kvailių ištikimų partijai valstybei.

Mėsgalis yra girdėjęs, jog Anglijoje (taip, toje pačioje “didingoje” Anglijoje) tualetų valytoja UŽDIRBA. Ir ne bet kiek, o daugiau nei dangoraižių architektas Lietuvoje. Sako, jog ši valytoja, pavadinkime ją Danute, gyvena dvejų aukštų name su baseinu. Mėsgalis mano, kad ponia Danutė paprasčiausiai nežinojo angliško žodžio klozetui, kuriuo dalinasi su dešimčia kaimynų, apibūdinti, o gyvena trečiame kažkokio barako aukšte. Na, bent jau uždirba, kaip architektė…

Dar Mėsgalis girdėjo, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje, nes čia gyventi neįmanoma. Mėsgalis susirado savo nuo penktos klasės išlaikytą geografijos atlasą ir susirado, kur yra Vilnius. Pasirodo Lietuvoje. Mūsų kruvinasis protagonistas šį kartą rimtai suabejojo DELFI komentatorių išmintimi. Mėsgalis paėmė popieriaus lapą ir susirašė šalis, kuriose gyventi yra dėl ekonominių, kultūrinių ar geografinių priežasčių blogiau nei Lietuvoje. Sąrašas gavosi neblogas…

Mėsgalis mąstė toliau: kas rašo DELFI komentarus? Juk jis nepažįsta nei vieno žmogaus, kuris nesutiktų, kad DELFI komentarų skaitymas - kenkia sveikatai. Gal tai fantazijose gyvenanti Danutė, kuri, per atostogas grįžusi į Lietuvą, mojuos savo draugei Birutei su svarų ir penių veduokle? Gal statybininkas Stanislavas, kuris grįžęs į Lietuvą turės kaip tik pinigų nusipirkti penkias dėžes ugninio vandens?

Mėsgalis nebe supranta žmonių - jiems patinka būti nelaimingiems. Lietuvos tamsieji žmonės - ne Orwell’o bejausmiai organizmai. Jie spjaudosi, pyksta, kovoja. Jiems patinka galvoti, kad kiekvienas, kuris turi daugiau, yra tinginys, sukčius ir vagis. Jie gėdijasi kiekvieno savo šalies piliečio pasiekimo ir dar labiau niekina kiekvieną kaimyninę šalį kuri tais pačiais pasiekimais giriasi. Nes kitaip, nei vagiant, gerai gyventi - neįmanoma. Nes protinis darbas - tai tinginystė. Nes darbas ne už minimumą - sukčiavimas. Todėl jie irgi nori didesnės algos už nieko neveikimą. Jie bando mėgdžioti tinginius, išleisti paskutinį nereikalingiems daiktams, kuriais galės pasigirti.

Mėsgalis pajuto, kad Lietuvos “proliai” ne tik skleidžia neapykantą, bet ir patys tuo piktinasi. Lyg užburtame rate. Gyvename suzombėjusioje, savanaudiškoje “prolių” valdomoje visuomenėje, kur kiekvienas, kuris turi tikslą, privalo netik jo siekti, bet ir grumtis su to tikslo neturinčiais. Nejaugi tai yra taip beviltiška? Nejau teks laukti, kol galų gale išdvės visa SSRS karta, kol nebeliks nei vieno, atiduodančio balsą už alų su dešrelėmis?

Rodyk draugams

24 heures du Mans - 24 valandų Le Mano lenktynės

Le Mane kasmet vykstančios ir parą trunkančios lentynės - vienas iš įspūdingiausių ir didžiausių autosporto renginių pasaulyje. Jį galima būtų statyti šalia tokių tradicijomis apipintų lenktynių kaip Indy500 ar Monako GP. Negailestingas tiek technikai, tiek lenktynininkams šis renginys kasmet sutraukia daugybę žmonių ir net iš dalies leidžia pajusti senojo autosporto dvasią: nors griovius jau seniai pakeitė saugos zonos, iki šiol neapšviesta siaura važiuojamoji kelio dalis primena, kad kiekvienas posūkis gali reikšti lenktynių pabaigą.

Aš pats šiomis lenktynėmis susidomėjau pernai. Esu gan rimtas autosporto fanas, tačiau šių varžybų transliacija man buvo naujiena. Šiemet ir vėl stebėjau šį renginį, kaip ir klasikinių Le Mano automobilių varžybas prieš renginio startą. Kilo idėja pasidomėti jų kilme. Savo atradimais čia ir pasidalinsiu.

Le Mano varžybų istorija prasideda 1923 metais. Iš pradžių buvo planuotas trejų metų čempionatas, kuriame būtų sumuojami trejų lenktynių rezultatai. Gamintojai taip turėjo būti skatinami sukurti patikimesnius, greitesnius ir taupesnius automobilius - šios trys savybės iki šiol yra svarbiausi Le Mano ištvermės varžybų veiksniai. Veiksmas vyko šalia Le Mano miesto esančiuose viešuose keliuose. Ilgainiui trejų metų čempionato idėja buvo apleista - nugalėtojai buvo apdovanojami kasmet. Šiuo laikotarpiu dominavo prancūzų, italų ir britų gamintojai, tokie kaip Bugatti, Bentley ir Alfa Romeo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, varžybos dežimt metų nevyko (1939-1949).

Po karo atstačius trasą, 1949 metais varžybos buvo atnaujintos. Netrukus jos tapo Pasaulio Sportinių Automobilių čempionato dalimi. Tai pritraukė tokius gamintojus kaip Ferrari, Aston Martin, Mercedes-Benz, Jaguar ir kitų, kurios siuntė net po kelis automobilius varžytis dėl greičiausio ir ištvermingiausio titulo. Deja tokia konkurencija kartais baigdavosi tragedija. Pavyzdžiui 1955 metais Piero Levegh’o vairuojamam automobiliui įlėkus į žiūrovų minią žuvo virš 80 žmonių. Šis incidentas pastūmėjo organizatorius padidinti autosporto saugumą ne tik šioje trasoje, bet ir kituose renginiuose.

Tačiau, nors saugumas buvo sugriežtintas, padidėjo ir automobilių greitis. Perėjimas nuo atvirų klasikinių “roadsterių” prie uždarų bolidų, leido padidinti greitį iki 320 km/h. Šioje eroje, iki pat 1969 metų vis dėl to vyravo perdaryti serijinės gamybos modeliai. Būtent todėl “Ford” su savo GT40 septinto dešimtmečio pabaigoje nugalėjo net keturis kartus iš eilės.

Aštuntasis dešimtmetis į renginį įnešė nemažai permainų. Serijiniai automobiliai iškeliavo į žemesnę klasę, o Le Mane karaliavo specialiai sukurti bolidai. Išaugę greičiai privertė vietoje įprastinės starto procedūros naudoti Indianapolyje įprastą “startą iš eigos”. Bolidai tapo panašūs į šiandieninius modelius. Tai buvo koncepciniai automobiliai sukurti specialiai lenktynėms. 8-9 dešimtmetyje ypač sužibėjo Porsche, laimėjusi net tris kartus. Dar šešis kartus su Porsche laimėjo privatūs dalyviai - Posche sukurti modeliai buvo pakankamai pigūs.

1990 trasoje buvo įvykdyti turbūt didžiausi pakeitimai: ilgiausioje, net 5 km ilgio, Mulsanne tiesiojoje buvo įterpti du viražai. Taip buvo siekiama užkirsti kelią didesniems nei 400 km/h greičiams.

1993 metais žlugus WSC (pasaulio sportinių automobilių čempionatui) Le Mano organizatoriai išsigelbėjimo ieškojo GT serijinių automobilių lenktynėse. Čia, pasinaudojusi skyle taisyklėse, Porsche sugebėjo prakišti savo Dauer 962 automobilį ir paskutinį kartą nugalėti Le Mane. Per serijinių automobilių laikotarpį Le Mane savo superautomobilius sugebėjo prakišti ir tokie gamintojai kaip McLaren, Porsche, Mercedes-Benz, Toyota, Nissan, Panoz, ir Lotus.

Toks taisyklių interpretavimas ilgainiui baigėsi naujos klasės, “Le Mans Prototypes”, atsiradimu 1999 metais. Šių automobilių pajėgumas ir naudojamos technologijos yra lyginami su F-1 bolidų ir tai yra patys greičiausi uždari bolidai. Augantis serijos populiarumas privedė prie vardo skolinimo Amerikoje vykstančiam “American Le Mans Series” čempionatui, kuris yra lyg kvalifikacija komandoms, norinčioms patekti į Le Mano 24 valandų lenktynes.

Deja, tai turėjo ir kitą medalio pusę - išaugę kaštai atbaidė daugybę gamintojų. Aukščiausioje klasėje 2000-2005 metais išskirtinai dominavo Audi. 2005, kai Audi su savo R8 ir jo V8 varikliu jau buvo laimėjusi 5 pergales. 2006  Audi visus nustebino pristačiusi naują dyzelinį R10 TDI prototipą. Nors tai ir nebuvo pirmasis dyzelis, dalyvaujantis Le Mane, R10 TDI buvo pirmasis, kuris nugalėjo.

Šioje eroje buvo ir kitų kuro šaltinių. Peugeot naudojo bioetanolį, nors vėliau taip pat perėjo prie dyzelio. Paskutinius kelis metus kova vyksta tarp Audi ir Peugeot bolidų. Porsche iki šiol išlieka sėkmingiausiu gamintoju su savo 16 pergalių, įskaitant ir septynias iš eilės.

Manau, jog apie technikos inovacijas šnekėti neverta - jų buvo daug, kaip ir visose autosporto serijose.

Tokia yra šio įspūdingą istoriją turinčio lenktynių renginio istoriją. Tikiuosi ką nors sudomino ši rašliava.

Rodyk draugams

“…ir dabar, jie įvažiuoja į paskutinį posukį prieš finišo tiesiąją…”

12. Būtent tiek reikia apvažiuoti mokyklos trasoje norint pasiekti finišą. Šios didžiojo prizo varžybos - itin dramatiškos ir besikeičiančios su kiekvienu posūkiu. Daugeliui dalyvių neatlaikė technika - smegenimis varomi varikliai nepatikimi, o vaistų nuo durnumo dar niekas neišrado. Kiti nesiekė atlaikyti nuo pat pradžių. Treti tiesiog stengėsi neatsilikti nuo lyderių ir gale, kai šie nuo pradinio lenktynių spurto galutinai sudroš padangas, pasivyti ir aplenkti.

Jau įpusėjome paskutinius posūkius prieš finišo tiesiąją - Egzaminų S’ą. Čia lyderiai keičiasi po kiekvieno viražo ir nežinia kas išvažiuos į tiesiąją pirmas. O gal bus ir baigusių lenktynes sienoje?

Kaip šių metų lenktynių dalyvis, galiu pakomentuoti - aukų bus. Likus vienam, Istorijos, egzaminui lyderis neaiškus. Ypač po itin lengvo matematikos egzamino, varžovai važiuoja labai arti vienas kito.

Kalbant apie paskutinius įvykius, man kortas kiek sumaišė IT egzaminas, kuris pasirodė gerokai sunkesnis nei tikėjausi. Taip pat neaiški padėtis ir lietuvių kalbos VBE tunelyje, kuriame, dėl aklinos tamsos, sunku pasirinkti teisingą strategiją.Tuo tarpu pirmasis, anglų kalbos VBE, atrodė kaip pasivažinėjimas ovale: vos keturi posūkiai, o ir tie - vienodi ir į kairę.

Likus savaitei kelio iki finišo tiesiosios pradžios, žinau, jog istorijos viražas man nieko nelemia, taigi kelias dienas galiu ramiai ilsėtis ir pataupyti variklį finišo tiesiajai bei antrajam gyvenimo čempionato etapui. Juk vis tik variklis turi atlaikyti visą čempionatą.

Tiek naujienų iš Abiturientų Didžiojo Prizo varžybų. Visiems varžovams linkiu išlaikyti, BET prasčiau nei aš :D

Rodyk draugams

“Metalinis Alchemikas” - lygūs mainai?

Be abejonės, vienu iš sėkmingiausių visų laikų japonų animacijos šedevru yra laikomas “Metalinis Alchemikas” (”Fullmetal Alchemist” - toliau FMA). Tačiau šis, 2003 metais išleistas kūrinys visada buvo dviprasmiškai vertinamas. Šio anime kūrėjai nukrypo nuo originalios istorijos ir iš esmės ją pakeitė. To priežastis - lėtai leidžiami “manga” leidiniai. Iš pradžių su tuo buvo bandoma kovoti įkišant įvairius nereikšmingus epizodus, bet vėliau istoriją kūrė anime kūrėjai. Kaip bebūtų, FMA net ir toks tapo labai populiarus, o kokybe pralenkė daugelį to meto kūrinių. Be to ir sukurtas siužetas buvo visai geras.

Manga leidiniams einant į pabaigą, buvo paskelbtas naujas sezonas/tęsinys. Kaip vėliau paaiškėjo - pilnavertis FMA perdirbinys sukurtas išskirtinai pagal tuo metu jau link pabaigos sukančią manga istoriją. Būtent apie šį perdirbinį ir kalbėsiu.

FMA istorija vystoma fantastiniame pasaulyje, kuris daugmaž atitinka 1930-1940 mūsų istorijos metus. Veiksmas vyksta militaristinėje Amestris valstybėje, kurioje itin plačiai naudojamas alchemijos mokslas. Mažame šios šalies kaimelyje su motina gyvena du broliai, gabūs alchmikai: Edvardas ir Alfonsas Elrikai. Mirus motinai, jie nutaria ją prikelti. Keletą metų įtemptai mokęsi alchemijos jie galų gale pabando pritaikyti savo žinias praktikoje. Tačiau žmonių “transmutacija” yra pats didžiausias alchemijos tabu - Elrikai tai išsiaiškina sunkiausiu keliu: Edvardas netenka kojos, Alfonsas - viso kūno. Taip prasideda jų kelionė ieškoti mitinio Išminties akmens, vedanti per supuvusią armijos vadovybę, siaubingus sąmokslus link “tiesos, kuri slepiasi už tikrosios tiesos”.