BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip pabėgti iš Blogas.lt?

Mėsgalis piktas ir nepatenkintas. Ir tuo, ir anuo, ir šiuo. Jis nusprendė, kad tikriausiai dėl to kaltas blogas.lt, kuris jam atrodo vis labiau blogas. Būtent todėl jis pasidalins savo patirtimi, kaip visą savo turtą perkraustyti į kitą blogų fermą.

Otai padaryti nesudėtinga. Einam į:
tavoblogas.blogas.lt/beta/wp-admin/export.php

Eksportuojam ir gaunam failą su visa blogas.lt blogo informacija. Ką daryti toliau? Pasirinkimas nemažas. Aš renkuosi Wordpress.com.

Šituo postu nesakau, kad visi būtinai turi tai padaryti, bet tai yra išeitis visiems, kurie tą nori padaryti.

Rodyk draugams

APŽVALGA - “Elementary OS - Jupiter” - Nekenčiantiems netvarkos

Iš begalės Linux distribucijų, šiandien labiausiai išsiskiria Ubuntu OS bei jos modifikacijos. Elementary OS - būtent tokia ir yra. Ši visiškai jauna distribucija, nuo pat pradžių buvo skelbiama, kaip labai tvarkinga ir minimalistinė, kai tuo tarpu Ubuntu vystėsi vis įspūdingesnio ir efektingesnio veikimo kryptimi. Lygiai, kaip ir Ubuntu, ji turi tiek gerų, tiek blogų savybių. Ši, gan ankstyva, versija tikrai nepasižymi legendiniu Linux stabilumu (nors tuo nepasižymėjo ir Natty). Na bet pirmiau - geri dalykai.

Elementary OS kūrėjai tikriausiai mielai pakartų kiekvieną užkemšantį savo PC darbastalį įvairiomis ikonomis, nuorodomis ir t.t. Tai galima spėti iš fakto, jog vartotojui yra lyg uždedamas apynasris - pagal nutylėjimą, darbastalis yra išjungtas. Nerasit ir nepadėsit nei vienos ikonos. Man, kaip estetui, šis žingsnis neatrodo blogas. Manau jog yra 101 būdas neapsišiukšlinti ir dirbti patogiai - Ubuntu Unity UI yra gan geras pavyzdys. Nors ir ne toks drastiškas kaip Elementary atveju.

Vietoje standartinės Gnome aplinkoje naudojamos apatinės juostos, šį kartą gauname “Docky”. Šis dokas daugeliui Linux vartotojų gali būti ir taip pažįstamas. Viena bėda - pagal nutylėjimą išjungta auto-hide funkcija. Ją įjungti nebūtų sudėtinga, jei kūrėjai nebūtų uždėję apynasrio ir čia: “Docky” nustatymai - paslėpti. Tai iš tiesų nelogiškas žingsnis, juolab kai ekrane vietos jis užima gan daug. Na, gerai, kad atrakinti nustatymus nėra taip jau sudėtinga - per minutę “pagooglinus” galima rasti sprendimą:

Į terminalą nukopijuokite šią eilutę:

gconftool-2 –set “/apps/docky-2/Docky/Items/DockyItem/ShowDockyItem” –type bool “true” (“false” - kad vėl išjungtumėte)

Žinoma, negalima nepagirti Elementary naudojamos temos bei “tapetų” suderinimo. Iš tiesų - geri deriniai dar labiau sustiprina OS “lengvumo” įspūdį. Nors čia galima ir prikibti - viskas čia keistai kai ką primena :). Spėkite ką. Nežinote? Duosiu kelis variantus:

  • Apple
  • Mac OS
  • OSX

Kalbant apie Elementary, būtina paminėti kelias programas sukurtas specialiai šiai distribucijai:

  • Midori (naršyklė). Nors ir nėra sukurta specialiai Elementary, ji - tų pačių kūrėjų darbas. Pakankamai paprasta ir galinga, palaikanti naujausias technologijas. Ar ją verta naudoti vietoje Firefox ar Google Chrome? Ko gero nelabai.
  • Nautilus-elementary failų tvarkytuvė. Nautilus pateikiamas su Ubuntu ar Linux Mint - atrodo gan prastai ir sudėtingai. Nautilus-elementary naikina visus bjaurius nautilus bruožus ir padaro jį mielesnį akiai.

  • Žodynas Lingo - paprastas ir greitas internetinis žodynas.
  • Dexter kontaktų tvarkytuvė.
  • Postler el. pašto programa. Atlieka viską ko reikia gerai pašto programai. Kontaktai naudojami bendrai su Dexter.
  • BeatBox grotuvas. Nors ši versija jo ir nepalaiko, ant Ubuntu jo pradinės versijos atrodo bei veikia - puikiai. Debiutas planuojamas “Elementary OS - Luna” versijoje.
  • Ease prezentacijų rengyklė. Iš tiesų dvejopos mintys apie ją. Ease nepalaiko MS formatų ir net Open Document formatų, tad, kad ir kokia nuostabi ji būtų (nes ji iš tiesų - patogi ir graži programa) teks tenkintis LibreOffice Impress.

Galima paminėti, kad programų rinkinys, lyginant su Ubuntu - labai apkarpytas. LibreOffice - nepridedamas. Vietoje jo pateikiamos kitos alternatyvos, kurios yra lengvesnės ir paprastesnės. Šiaip ar taip visos programos, kaip ir Ubuntu, pasiekiamos per Programų Centrą, taigi jų buvimas ar nebuvimas didelės įtakos nedaro.

Geriausia šios OS savybė - greitis. Ubuntu su kiekviena nauja versija taikosi vis į galingesnius PC - šiuo atžvilgiu ji lygintina su Windows versijomis, kurios kiekviena verčia pirkti naują PC. Elementary veikia akimirksniu. Jokių ilgų apmąstymų, pauzių, užšalimų. O šalia to - mažas resursų suvartojimas. Ubuntu turėjo didelę problemą su energijos suvartojimu (bent mano PC). PC, kuris su Win7 atlaiko 2-4 h veikiant iš baterijos, su Ubuntu vos atlaikydavo 1.5-2h. Elementary, tuo tarpu, puikiai lyginasi su Win7.

Atrodo liko blogoji dalis :D O čia bėda yra kartais pasitaikantys “vabaliukai”. Iš tiesų nieko rimto. Porą kartų nulūžo “Docky” - tam pakanka spausti Alt+F2 ir įvesti “docky“. Kartais į pelę nesureaguoja indikatoriai. Taip ir neradau kaip pakeisti laiką į 24h formatą. Daugelis programų - instaliacijoje nepateiktos - atsiranda tik po atnaujinimo, arba tenka panaršyti po “programų centrą”. Tai smulkmenos - niekas perdaug netrukdo.

Taigi, turime (dar vieną) gan patogią ir paprastą distribuciją skirtą žmonėms, mėgstantiems estetiką. Vargu ar ji kada pasieks Ubuntu populiarumą, bet džiugu, kad turime galimybę rinktis iš tiek daug variantų. Juolab, kai visuose juose naudojami daugmaž tie patys standartai, kas leidžia distribucijų kūrėjams mokytis vieniems iš kitų ir tobulinti savo produktus.

Elementary galite parsisiųsti iš oficialaus tinklapio: http://elementaryos.org/

Rodyk draugams

“1984″ - šiandien?

Jis stebi jus. Dabar. Šią sekundę. Stebi, kaip jūs skaitote šį tekstą. Didysis Brolis jus stebi… Arba bent kontroliuoja.

Kokiame pasaulyje gyvename? Ką žinome apie mus supančius žmones? Kuo tikime? Kas mumis manipuliuoja? Kas yra tikra, o kas - išgalvota?

G. Orwell’o vaizduojamas futuristinis, post-apokaliptinis pasaulis dažniausiai gretinamas su komunistine bei fašistine santvarka. Tačiau jis priverčia susimąstyti ir demokratinės valstybės, esančios demokratinių vertybių besilaikančios sąjungos sudėtyje, gyventoją. Šiuo atveju tai - jūsų nuolankus draugas Mėsgalis.

Mėsgalis skaito apie Ameriką, svajonių šalį, kur visi turtingi, kiekvienas gali užsidirbti milijoną. Jis žiūri ir filmus, kur kiekvienam mokyklos nebaigusiam marozui (Mėsgalis stebisi, kad jie ne juodaodžiai) užtenka pinigų įsigyti Evo ir patiuninguot ją tiek, kad aplenktų Ferrari. Hmmm… Tikrai, kad stebūklų šalis ta Amerika. Turi Amerika ir Juodąjį Brolį Obamą, ir didįjį blogietį Čaringtoną Osamą, ir 300 miljonų kvailių ištikimų partijai valstybei.

Mėsgalis yra girdėjęs, jog Anglijoje (taip, toje pačioje “didingoje” Anglijoje) tualetų valytoja UŽDIRBA. Ir ne bet kiek, o daugiau nei dangoraižių architektas Lietuvoje. Sako, jog ši valytoja, pavadinkime ją Danute, gyvena dvejų aukštų name su baseinu. Mėsgalis mano, kad ponia Danutė paprasčiausiai nežinojo angliško žodžio klozetui, kuriuo dalinasi su dešimčia kaimynų, apibūdinti, o gyvena trečiame kažkokio barako aukšte. Na, bent jau uždirba, kaip architektė…

Dar Mėsgalis girdėjo, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje, nes čia gyventi neįmanoma. Mėsgalis susirado savo nuo penktos klasės išlaikytą geografijos atlasą ir susirado, kur yra Vilnius. Pasirodo Lietuvoje. Mūsų kruvinasis protagonistas šį kartą rimtai suabejojo DELFI komentatorių išmintimi. Mėsgalis paėmė popieriaus lapą ir susirašė šalis, kuriose gyventi yra dėl ekonominių, kultūrinių ar geografinių priežasčių blogiau nei Lietuvoje. Sąrašas gavosi neblogas…

Mėsgalis mąstė toliau: kas rašo DELFI komentarus? Juk jis nepažįsta nei vieno žmogaus, kuris nesutiktų, kad DELFI komentarų skaitymas - kenkia sveikatai. Gal tai fantazijose gyvenanti Danutė, kuri, per atostogas grįžusi į Lietuvą, mojuos savo draugei Birutei su svarų ir penių veduokle? Gal statybininkas Stanislavas, kuris grįžęs į Lietuvą turės kaip tik pinigų nusipirkti penkias dėžes ugninio vandens?

Mėsgalis nebe supranta žmonių - jiems patinka būti nelaimingiems. Lietuvos tamsieji žmonės - ne Orwell’o bejausmiai organizmai. Jie spjaudosi, pyksta, kovoja. Jiems patinka galvoti, kad kiekvienas, kuris turi daugiau, yra tinginys, sukčius ir vagis. Jie gėdijasi kiekvieno savo šalies piliečio pasiekimo ir dar labiau niekina kiekvieną kaimyninę šalį kuri tais pačiais pasiekimais giriasi. Nes kitaip, nei vagiant, gerai gyventi - neįmanoma. Nes protinis darbas - tai tinginystė. Nes darbas ne už minimumą - sukčiavimas. Todėl jie irgi nori didesnės algos už nieko neveikimą. Jie bando mėgdžioti tinginius, išleisti paskutinį nereikalingiems daiktams, kuriais galės pasigirti.

Mėsgalis pajuto, kad Lietuvos “proliai” ne tik skleidžia neapykantą, bet ir patys tuo piktinasi. Lyg užburtame rate. Gyvename suzombėjusioje, savanaudiškoje “prolių” valdomoje visuomenėje, kur kiekvienas, kuris turi tikslą, privalo netik jo siekti, bet ir grumtis su to tikslo neturinčiais. Nejaugi tai yra taip beviltiška? Nejau teks laukti, kol galų gale išdvės visa SSRS karta, kol nebeliks nei vieno, atiduodančio balsą už alų su dešrelėmis?

Rodyk draugams

24 heures du Mans - 24 valandų Le Mano lenktynės

Le Mane kasmet vykstančios ir parą trunkančios lentynės - vienas iš įspūdingiausių ir didžiausių autosporto renginių pasaulyje. Jį galima būtų statyti šalia tokių tradicijomis apipintų lenktynių kaip Indy500 ar Monako GP. Negailestingas tiek technikai, tiek lenktynininkams šis renginys kasmet sutraukia daugybę žmonių ir net iš dalies leidžia pajusti senojo autosporto dvasią: nors griovius jau seniai pakeitė saugos zonos, iki šiol neapšviesta siaura važiuojamoji kelio dalis primena, kad kiekvienas posūkis gali reikšti lenktynių pabaigą.

Aš pats šiomis lenktynėmis susidomėjau pernai. Esu gan rimtas autosporto fanas, tačiau šių varžybų transliacija man buvo naujiena. Šiemet ir vėl stebėjau šį renginį, kaip ir klasikinių Le Mano automobilių varžybas prieš renginio startą. Kilo idėja pasidomėti jų kilme. Savo atradimais čia ir pasidalinsiu.

Le Mano varžybų istorija prasideda 1923 metais. Iš pradžių buvo planuotas trejų metų čempionatas, kuriame būtų sumuojami trejų lenktynių rezultatai. Gamintojai taip turėjo būti skatinami sukurti patikimesnius, greitesnius ir taupesnius automobilius - šios trys savybės iki šiol yra svarbiausi Le Mano ištvermės varžybų veiksniai. Veiksmas vyko šalia Le Mano miesto esančiuose viešuose keliuose. Ilgainiui trejų metų čempionato idėja buvo apleista - nugalėtojai buvo apdovanojami kasmet. Šiuo laikotarpiu dominavo prancūzų, italų ir britų gamintojai, tokie kaip Bugatti, Bentley ir Alfa Romeo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, varžybos dežimt metų nevyko (1939-1949).

Po karo atstačius trasą, 1949 metais varžybos buvo atnaujintos. Netrukus jos tapo Pasaulio Sportinių Automobilių čempionato dalimi. Tai pritraukė tokius gamintojus kaip Ferrari, Aston Martin, Mercedes-Benz, Jaguar ir kitų, kurios siuntė net po kelis automobilius varžytis dėl greičiausio ir ištvermingiausio titulo. Deja tokia konkurencija kartais baigdavosi tragedija. Pavyzdžiui 1955 metais Piero Levegh’o vairuojamam automobiliui įlėkus į žiūrovų minią žuvo virš 80 žmonių. Šis incidentas pastūmėjo organizatorius padidinti autosporto saugumą ne tik šioje trasoje, bet ir kituose renginiuose.

Tačiau, nors saugumas buvo sugriežtintas, padidėjo ir automobilių greitis. Perėjimas nuo atvirų klasikinių “roadsterių” prie uždarų bolidų, leido padidinti greitį iki 320 km/h. Šioje eroje, iki pat 1969 metų vis dėl to vyravo perdaryti serijinės gamybos modeliai. Būtent todėl “Ford” su savo GT40 septinto dešimtmečio pabaigoje nugalėjo net keturis kartus iš eilės.

Aštuntasis dešimtmetis į renginį įnešė nemažai permainų. Serijiniai automobiliai iškeliavo į žemesnę klasę, o Le Mane karaliavo specialiai sukurti bolidai. Išaugę greičiai privertė vietoje įprastinės starto procedūros naudoti Indianapolyje įprastą “startą iš eigos”. Bolidai tapo panašūs į šiandieninius modelius. Tai buvo koncepciniai automobiliai sukurti specialiai lenktynėms. 8-9 dešimtmetyje ypač sužibėjo Porsche, laimėjusi net tris kartus. Dar šešis kartus su Porsche laimėjo privatūs dalyviai - Posche sukurti modeliai buvo pakankamai pigūs.

1990 trasoje buvo įvykdyti turbūt didžiausi pakeitimai: ilgiausioje, net 5 km ilgio, Mulsanne tiesiojoje buvo įterpti du viražai. Taip buvo siekiama užkirsti kelią didesniems nei 400 km/h greičiams.

1993 metais žlugus WSC (pasaulio sportinių automobilių čempionatui) Le Mano organizatoriai išsigelbėjimo ieškojo GT serijinių automobilių lenktynėse. Čia, pasinaudojusi skyle taisyklėse, Porsche sugebėjo prakišti savo Dauer 962 automobilį ir paskutinį kartą nugalėti Le Mane. Per serijinių automobilių laikotarpį Le Mane savo superautomobilius sugebėjo prakišti ir tokie gamintojai kaip McLaren, Porsche, Mercedes-Benz, Toyota, Nissan, Panoz, ir Lotus.

Toks taisyklių interpretavimas ilgainiui baigėsi naujos klasės, “Le Mans Prototypes”, atsiradimu 1999 metais. Šių automobilių pajėgumas ir naudojamos technologijos yra lyginami su F-1 bolidų ir tai yra patys greičiausi uždari bolidai. Augantis serijos populiarumas privedė prie vardo skolinimo Amerikoje vykstančiam “American Le Mans Series” čempionatui, kuris yra lyg kvalifikacija komandoms, norinčioms patekti į Le Mano 24 valandų lenktynes.

Deja, tai turėjo ir kitą medalio pusę - išaugę kaštai atbaidė daugybę gamintojų. Aukščiausioje klasėje 2000-2005 metais išskirtinai dominavo Audi. 2005, kai Audi su savo R8 ir jo V8 varikliu jau buvo laimėjusi 5 pergales. 2006  Audi visus nustebino pristačiusi naują dyzelinį R10 TDI prototipą. Nors tai ir nebuvo pirmasis dyzelis, dalyvaujantis Le Mane, R10 TDI buvo pirmasis, kuris nugalėjo.

Šioje eroje buvo ir kitų kuro šaltinių. Peugeot naudojo bioetanolį, nors vėliau taip pat perėjo prie dyzelio. Paskutinius kelis metus kova vyksta tarp Audi ir Peugeot bolidų. Porsche iki šiol išlieka sėkmingiausiu gamintoju su savo 16 pergalių, įskaitant ir septynias iš eilės.

Manau, jog apie technikos inovacijas šnekėti neverta - jų buvo daug, kaip ir visose autosporto serijose.

Tokia yra šio įspūdingą istoriją turinčio lenktynių renginio istoriją. Tikiuosi ką nors sudomino ši rašliava.

Rodyk draugams

“…ir dabar, jie įvažiuoja į paskutinį posukį prieš finišo tiesiąją…”

12. Būtent tiek reikia apvažiuoti mokyklos trasoje norint pasiekti finišą. Šios didžiojo prizo varžybos - itin dramatiškos ir besikeičiančios su kiekvienu posūkiu. Daugeliui dalyvių neatlaikė technika - smegenimis varomi varikliai nepatikimi, o vaistų nuo durnumo dar niekas neišrado. Kiti nesiekė atlaikyti nuo pat pradžių. Treti tiesiog stengėsi neatsilikti nuo lyderių ir gale, kai šie nuo pradinio lenktynių spurto galutinai sudroš padangas, pasivyti ir aplenkti.

Jau įpusėjome paskutinius posūkius prieš finišo tiesiąją - Egzaminų S’ą. Čia lyderiai keičiasi po kiekvieno viražo ir nežinia kas išvažiuos į tiesiąją pirmas. O gal bus ir baigusių lenktynes sienoje?

Kaip šių metų lenktynių dalyvis, galiu pakomentuoti - aukų bus. Likus vienam, Istorijos, egzaminui lyderis neaiškus. Ypač po itin lengvo matematikos egzamino, varžovai važiuoja labai arti vienas kito.

Kalbant apie paskutinius įvykius, man kortas kiek sumaišė IT egzaminas, kuris pasirodė gerokai sunkesnis nei tikėjausi. Taip pat neaiški padėtis ir lietuvių kalbos VBE tunelyje, kuriame, dėl aklinos tamsos, sunku pasirinkti teisingą strategiją.Tuo tarpu pirmasis, anglų kalbos VBE, atrodė kaip pasivažinėjimas ovale: vos keturi posūkiai, o ir tie - vienodi ir į kairę.

Likus savaitei kelio iki finišo tiesiosios pradžios, žinau, jog istorijos viražas man nieko nelemia, taigi kelias dienas galiu ramiai ilsėtis ir pataupyti variklį finišo tiesiajai bei antrajam gyvenimo čempionato etapui. Juk vis tik variklis turi atlaikyti visą čempionatą.

Tiek naujienų iš Abiturientų Didžiojo Prizo varžybų. Visiems varžovams linkiu išlaikyti, BET prasčiau nei aš :D

Rodyk draugams

“Metalinis Alchemikas” - lygūs mainai?

Be abejonės, vienu iš sėkmingiausių visų laikų japonų animacijos šedevru yra laikomas “Metalinis Alchemikas” (”Fullmetal Alchemist” - toliau FMA). Tačiau šis, 2003 metais išleistas kūrinys visada buvo dviprasmiškai vertinamas. Šio anime kūrėjai nukrypo nuo originalios istorijos ir iš esmės ją pakeitė. To priežastis - lėtai leidžiami “manga” leidiniai. Iš pradžių su tuo buvo bandoma kovoti įkišant įvairius nereikšmingus epizodus, bet vėliau istoriją kūrė anime kūrėjai. Kaip bebūtų, FMA net ir toks tapo labai populiarus, o kokybe pralenkė daugelį to meto kūrinių. Be to ir sukurtas siužetas buvo visai geras.

Manga leidiniams einant į pabaigą, buvo paskelbtas naujas sezonas/tęsinys. Kaip vėliau paaiškėjo - pilnavertis FMA perdirbinys sukurtas išskirtinai pagal tuo metu jau link pabaigos sukančią manga istoriją. Būtent apie šį perdirbinį ir kalbėsiu.

FMA istorija vystoma fantastiniame pasaulyje, kuris daugmaž atitinka 1930-1940 mūsų istorijos metus. Veiksmas vyksta militaristinėje Amestris valstybėje, kurioje itin plačiai naudojamas alchemijos mokslas. Mažame šios šalies kaimelyje su motina gyvena du broliai, gabūs alchmikai: Edvardas ir Alfonsas Elrikai. Mirus motinai, jie nutaria ją prikelti. Keletą metų įtemptai mokęsi alchemijos jie galų gale pabando pritaikyti savo žinias praktikoje. Tačiau žmonių “transmutacija” yra pats didžiausias alchemijos tabu - Elrikai tai išsiaiškina sunkiausiu keliu: Edvardas netenka kojos, Alfonsas - viso kūno. Taip prasideda jų kelionė ieškoti mitinio Išminties akmens, vedanti per supuvusią armijos vadovybę, siaubingus sąmokslus link “tiesos, kuri slepiasi už tikrosios tiesos”.

Tad kokie gi skirtumai? Kodėl tu turėtum rinktis perdirbinį, o ne originalą? Naujosios serijos išsiskiria tuo, kad nuo pirmos serijos įmeta tiesiai į veiksmą ir visą (kadaise BAISIAI išplėtotą) įžanginę dalį prabėga gan greitai, pirmose serijose net nevargsta pristatinėdami veikėjus: tai padaroma prisiminimų pavidalu sekančiose keliose serijose. Šiaip ar taip, dingo tas stoviniavimas vietoje, beryšės serijos.

Na jei plačiu požiūriu buvo tik išimti “fileriai”, tai kodėl serialą sudaro net daugiau serijų nei buvo? Čia atsakymas gan paprastas: judant toliau, istorija plėtojama kur kas labiau. Be to, jau nuo 5-10 serijų tam tikros istorijos detalės pradeda skirtis iš esmės. Jau įpusėjus, visiškai pamirštamas pirmų serijų bėgimo tempas, istorija tampa vis tamsesnė, žiauresnė, groteskiškesnė… Žinoma, visa tai pagardinama puikiu humoru, leidžiančiu šiek tiek atsipūsti nuo politinių intrigų. Na o pabaiga epiška, logiška ir tinkamai užbaigianti serialą, ne taip kaip originalaus FMA.

Kalbant apie techninę pusę, žinoma - ji daug geresnė. Piešimas, efektai - viskas. Vietomis apskritai yra įspūdingas detalumas. Be abejonės 720p kokybė irgi nemaišo. Įgarsinimu užsiima lyg ir tie patys aktoriai (bent taip sprendžiu iš klausos). Alfonso įgarsinimas, tiesa, kaip visada erzinantis.

Manau jog šį kūrinį verta pažiūrėti visiems, turintiems nors menkiausią susidomėjimą japoniška animacija. Naujasis FMA neatrodo rimtas ir sudėtingas nuo pat pradžių, tačiau pagavęs ritmą gali nustebinti savo detalumu bei gilumu. 64 serijos tikrai neprailgsta. Tai yra lyg lygūs mainai keičiant seną serialą tapusį klasika į naują.

Rodyk draugams

Muzika Tavo ausims: “Alestorm” arba “yo-ho-ho ir butelis romo!”

Kas gali būti smagiau, nei dainos apie piratus, skrodžiančius jūras ir skerdžiančius kiekvieną, pasitaikiusį jų kely? O gi piratiškas metalas!

Grupė Alestorm, kilusi iš Škotijos, apjungia epišką power metalo skambesį, melodiškumą ir piratišką dvasią.

Girdime ne tik įprastos elektrinės gitaros ar būgnų, bet ir klavišinių instrumentų skambesį. Atlikimas meistriškas ir sukuria tą viduramžišką atmosferą, kurią taip mėgsta powerio bei folko klausytojai.

Kalbant apie dainų žodžius… Kažkada egzistavo metalas, kuriame žodžiai mažai ką reiškė. Tačiau folk/power žanruose jie čia tam, kad papasakotų istoriją. “Alestorm” jie itin svarbūs. Vienos dainos primena užstalėje dainuojamas dainas, kitos įkvėpia kur kas didesniems darbams…

Tokios dainos kaip “Leviathan” parodo jog piratai gali būti ir rimti. “The end of our days” skamba lyg ne iš mūsų eros - nukeliaujame tiesiai į 1800. Retas liks abejingas klausydamas “Keelhauled”, kuri tiesiog verčia varyt į uostą, užsilipt ant statinės ir paleist kokį mėmę “ant lentos”. O priedainis… Štai:

Keelhauled, that filthy lad, gonna send him down to the death bellow
Make that bastard walk the plank with a bottle of rum and the Yo-Ho-Ho!

Tik jei esate visiškas snobas, galite sakyti jog tai neveža.

Negaliu sakyti, kad tai turi patikti visiems. Kai pirmą kartą išgirdau Alestorm, maniau jog jie nerimtai čia. Pasirodo rimčiau ir būti negali. Įspūdingas atlikimas ir lyrika tai įrodo - tenka priimti tą neįprastą tematiką ir ja mėgautis… Tiems, kurie nenumoja ranka į folk/power melodišką metalą, o gal tiesiog mėgsta šėlti festivaliuose, tikrai rekomenduoju paklausyti jų albumą “Black Sails at Midnight”.

Štai keletas Alestorm gabalų:

———————————————————————–

Prisijunk prie manęs Mordaknygėj: http://www.facebook.com/pages/M%C4%97sgalis-n%C4%97ra-blogas/

Rodyk draugams

Muzika Tavo ausims (”Aina. The metal opera”) ir atsinaujinęs Mėsgalis.

Kadangi nusprendžiau šiek tiek atnaujinti blogą, ta progą, kad ir baisiai neturėdamas laiko (egzaminai), parašysiu apie mane sužavėjusį projektą muzikinį projektą.

Aina - tai metalo opera, kurią kūrė daugiau nei 30 profesionalių atlikėjų iš įvairių žinomų grupių. Kūrime dalyvavo net berniuku choras. Apskritai, techninė dalis - įspūdinga. Tai - sudėtingas elektrinių gitarų, orkestro, klavišinių instrumentų bei puikių balsų derinys.

“Aina” vadinama opera ne be reikalo. Visą kūrinį vienija siužetas, kiekvienas veikėjas turi savo balsą. Veiksme dalyvauja ne tik herojai, bet ir pasakotojas, dievai stebintys veikėjus.

—SPOILERIAI—

Kiekviena opera privalo turėti siužetą. “Aina: Days of Rising doom” pasakoja apie nuostabią karalystę, kuri niekada nematė karo, nelaimių, skausmo. Deja, vieną dieną pas karalių atvyksta žyniai ir praneša, jog ateina siaubingi skausmo ir nevilties laikai. Valdovas juos išvadina kvailiais ir išvaro iš miesto. Čia pristatomas meilės trikampis tarp dviejų karaliaus sūnų ir gražulės vardu Oria.

Po tėvo mirties, jo sūnus Torek gauna sostą, tačiau jaučiasi pažemintas ir įniršęs pabėga iš karalystės, nes Orios ranka atiteko broliui Talon’ui. Torek’as prisiekia sunaikinti savo šalį. Na o nuo čia manau įmanoma įsivaizduoti, kas buvo toliau…

———————————-

Tipiškas fantasy siužetas, kuris stebėtinai puikiai dera su galingomis elektrinės gitaros ir orkestro partijomis.

Paklausyti verta. Nesvarbu ar kreivai žiūrite į fantasy, į metalą ar šiaip esat žvairas, tai yra vienas iš įspūdingesnių projektų, statytinas šalia tokių kaip “Avantasia”.

Keletas kūrinių iš albumo:

TU TAMBS AP!

Rodyk draugams

Naujosios “Ubuntu 11.04″ (”Natty Narwhal”) apžvalga

Jau kuris laikas girdime apie įvairiai vertinamą naująją Ubuntu OS versiją. Pasirodžius beta versijai besidomintys žmonės išgirdo ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Iš tiesų - Canonical korporacija, koordinuojanti Ubuntu kūrimą, šį kartą pasuko kiek neįprastu keliu. Visiškai pakeista vartotojo sąsaja nežadėjo eilinio atnaujinimo. Dabar, kelias dienas pasinaudojęs naująja versija drįstu išsakyti savo nuomonę.

Taip atrodo pasikeitęs Ubuntu darbastalis
Taip atrodo pasikeitęs Ubuntu darbastalis

Naujosios versijos vartotojo sąsaja susilaukė vieno stambaus pakeitimo. Senoji Gnome2 vartotojo sąsaja buvo pakeista į tos pačios Gnome2 pagrindu sukurtą Unity aplinką. Ši aplinka išsiskiria iš kitų gan gudriai sukurtu vertikaliu “docko” atitikmeniu (beje tai “Docky” kūrėjų darbas). Tai logiškas sprendimas - naikinti horizontalias juostas. Juk vis daugiau žmonių naudoja plačiaekranius monitorius.

Toliau iliustruosiu kai kurias naujosios sąsajos savybes.

Ikonos netelpančios į "launcher'į" gražiai susilanksto apačioje. Deja, ne visada patogu jas iš ten ištraukti.

Viršuje esančiu Ubuntu logotipu pažymėtu mygtuku įjungiamas...

Viršuje esančiu Ubuntu logotipu pažymėtu mygtuku įjungiamas...

...Dashboard meniu, kuriame galima paleisti įvairas įdiegtas programas

..."Dashboard" meniu, kuriame galima paleisti įvairas įdiegtas programas

Taip atrodo šis meniu pasirinkus Daugiau programų

Taip atrodo šis meniu pasirinkus "Daugiau programų"

pagaliau į Ubuntu atkeliavo galimybė nutempus langą į kurią nors pusę, jį pateikti per pusę ekrano

Smulkmena tačiau patogi: pagaliau į Ubuntu atkeliavo galimybė nutempus langą į kurią nors pusę, jį pateikti per pusę ekrano

Pieminiu darbalaukio pasirinkimo būdu liko sienos metodas, su galimybe jį deformuoti. Iškviečiamas į launcherį įmontuota ikona

Pieminiu darbalaukio pasirinkimo būdu liko "sienos" metodas, su galimybe jį deformuoti. Iškviečiamas į launcherį įmontuota ikona

Išdidintų langų rėmelis bei meniu juosta (ne tik išdidintų langų) nuo šiol taupant vietą sudedami į viršutinę juostą. Tai gan patogu, tačiau darbas su neišdidintų langų meniu tampa labai keistas ir ne itin patogus.

Išdidintų langų rėmelis bei meniu juosta (ne tik išdidintų langų) nuo šiol taupant vietą sudedami į viršutinę juostą. Tai gan patogu, tačiau darbas su neišdidintų langų meniu tampa labai keistas ir ne itin patogus.

Indikatorių juosta viršuje nepasikeitusi - tie patys meniu. Nieko neprigalvosi. Tiesa, panaikinta galimybė įsidėti savo juostos elementus. Iš dalies tai apsaugo nuo bardako, tačiau pvz. aš tikrai norėčiau stebėti savo laptopo temperatūrą.

Indikatorių juosta viršuje nepasikeitusi - tie patys meniu. Nieko neprigalvosi. Tiesa, panaikinta galimybė įsidėti savo juostos elementus. Iš dalies tai apsaugo nuo bardako, tačiau pvz. aš tikrai norėčiau stebėti savo laptopo temperatūrą.

Tai tiek mano iliustruotos Ubuntu 11.04 apžvalgos.

Mano nuomone, Ubuntu - tikrai perspektyvi OS, kuri nuolat tobulėja. Šis žingsnis, nors ir kiek drastiškas ir ne visai pavykęs, vis tik yra tobulėjimo link. Manau, jog jau 11.10 versijoje pamatysime tikrąsias Unity aplinkos galimybes - galutinai užbaigtą produktą. Kol kas - bent aš laukiu Linux Mint 11 OS, kuri turėtų išeiti per artimiausią mėnesį. Nors ir sukurta Ubuntu pagrindu, ši OS žada naudoti Gnome 3 grafinę aplinką, kas gali būti jos privalumas prieš šią Ubuntu versiją.

Ubuntu 11.04 jau galite parsisiųsti iš oficialaus Ubuntu tinklapio.


Rodyk draugams

Dokumentika, kurią privalai pamatyti: “Senna” (2010)

Pristatau jums ilgai lauktą ir krūvą apdovanojimų susišlavusį dokumentinį filmą apie vieną iš iškiliausių Formulės-1 pasaulio asmenybių: “Senna: Beyond the speed of sound”.

Šiandien, kaip ir prieš 16-20 metų, šis genialus pilotas tebėra vienas iš nedaugelio, kuriuos žino (ar bent jau turėtų žinoti) tiek seni F-1 fanai, tiek visiški pypliai. Brazilijos nacionalinis didvyris, aršus kovotojas, bet kokia kaina siekiantis tikslo, genialus vairuotojas, demonstravęs neįtikėtinus sugebėjimus laikais, kai gyvenimo trukmė nebuvo viliojanti šios profesijos savybė. Tačiau ir dabar, kaip prieš 20 metų, jis tebėra labai prieštaringai vertinama asmenybė. Daugybė pilotų ateina į mažas, silpnas komandas ir pranyksta istorijoje - jie būna geri pilotai, tačiau važiuoja savo komandos lygyje. Tik keli pilotai sugeba šokti aukščiau ribos, kurios visi iš jų tikisi. Galime sakyti, kad A. Senna buvo nesąžiningas, kad lenktyniavo nešvariai, kad niekas istorijoje tikriausiai neturėjo tiek kontaktų su kitais pilotais, kiek turėjo jis, tačiau ar galima lyginti pilotus, nesiveliančius į kovą dėl titulo su kovojančiais dėl aukščiausių pozicijų? Neabejotinai, A. Sennos karjeros kulminacija - kovos su A. Prostu. Sudėtingame, kupiname politikos pasaulyje, nelengva kovoti su prancūzų lenktynininku, kai FIA būstinė yra Prancūzijoje, o jai vadovauja prancūzas. Diskvalifikacija dėl menkniekio Suzukoje, ir po metų ten pat gautas saldus revanšas, Lengvas trečias titulas, skaudus nuosmukis ir dar skaudesnė karjeros pabaiga…

Filmas neprailgsta. Patyrusių F-1 specialistų, žurnalistų bei lenktynininkų pasakojimai, filmuota medžiaga, pasiekiama nebent F-1 archyvų darbuotojams, ir tinkamai perteikta atmosfera… Atrodo gali užuosti tą benzinu ir degančiomis padangomis atsiduodantį pavojaus kvapą. Įdomu tai, kad filme nėra akcentuojama Ayrtono žūtis arkarjeros pabaiga. Tai net nėra nagrinėjama - ši tema išnagrinėta. Itin įsimintini pateikti incidentai: jokio sulėtinimo ar panašių nesąmonių. Viskas įvyksta per sekundės dalį. Tai kas vyksta toliau - sėkmė ar nesėkmė.

Kas ne visai gerai, tai braziliškų ir ispaniškų komentarų subtitrų nebuvimas. Na ir suprask ką ten murmuliuoja…

Mano kuklia nuomone filmas yra tikrai geras ir turėtų patikti ne tik F-1 fanams, bet ir visiems, kurie retkarčiais mėgsta pažiūrėti kokį gerą dokumentinį filmą. Patariu pažiūrėti net jei esat įsitikinę, kad F-1 jums neįdomu - filmą vertino ir apdovanojo ne juk ne F-1 žiūrovai.

Rodyk draugams

←senesni